Ji atvyko rugsėjį. Saratovas pasitiko ją dulkėtais klevais ir troleibusų gaudesiu. Universiteto koridoriai kvepėjo kopūstų sriuba ir sovietiniu laku. Studentai – jauni, neramūs, su ausinėse skambančia rusų rep muzika – žiūrėjo į ją tarsi į ateivę iš kitos planetos. “Lietuva? Tai kur tie baltaraiščiai?” – juokėsi Sasha, studentas su nutrintomis kariškomis kelnėmis.

Paskutinėje paskaitoje prieš išvykimą Julija nebekalbėjo apie gramatiką. Ji pažvelgė į Sasha, į kitus studentus – tuos, kurie dar turėjo šansą pasirinkti. “Lietuvoje mes sakome: ‘Tylėdamas nieko nepasieksi’,” – tarė ji. “Bet kartais tyla yra vienintelis būdas išgyventi.”

Raudona kaip vyšnia

Kai Julija iš Vilniaus gavo kvietimą dėstyti lietuvių kalbą Saratovo universitete, visi sakė: “Ar išprotėjai? Ten karas, ten nežinia, ten – priešas.” Bet Julija buvo užsispyrusi. Ji norėjo pamatyti tą Rusiją, apie kurią močiutė pasakodavo tik per šešėlius – apie tremtį, apie namus prie Volgos, apie baltus beržus, kurie verkia sakais.